Miškas – nacionalinis turtas, kuriame slypi didžiausia biologinė augalų ir gyvūnų įvairovė. Miškai saugo žemę nuo erozijos, mažina triukšmą, valo orą, maistu aprūpina gyvūnus, žmogų – mediena. Išsaugoti vertingą mišką, kai jis nuolat puolamas kenkėjų ir ligų, dalį medžių pasiglemžia gaisrai, nulaužia vėjai – užduotis ne iš lengvųjų. Miškus reikia atsodinti, todėl privačių miškų savininkams itin svarbu žinoti kaip tinkamai rūpintis miško aplinka.
Privačiu laikomas miškas, kuris nuosavybės teise, priklauso savininkui. Tokius miškus savininkai prižiūri patys arba parduoda mišką tuo besirūpinančiomis bendrovėmis. Tokių privačių miškų Lietuvoje yra nemažai, apie 38 proc., todėl jų priežiūra yra griežtai apibrėžta. Savininkas privalo laikytis valstybės tvirtinamų privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų, LR Miškų įstatymo. Nesilaikant teisės aktuose numatytų reikalavimų gresia baudos.
Svarbu prevencija ir taisyklės
Privatūs savininkai mišku turi rūpintis kaip savo namais. Stebėti jo būklę, saugoti miško paklotę, atsodinti iškirstus plotus, nukirsti sausuolius ar vėjo nulaužytus medžius. Darbų daug ir atsakomybė didelė – ne tik prieš miške grybauti ar uogauti užsukančius žmones, bet ir prieš pačią gamtą.
Miško savininkas taip pat privalo saugoti mišką nuo gaisrų, kenkėjų, neteisėtų kirtimų. Pagrindinis dalykas – laikytis teisės aktais patvirtintų reikalavimų. Kirsti negalima bet kada, daugumai atvejų reikalingi kirtimo leidimai, kai kuriais atvejais – miškotvarkos projektai, savininkas privalo tuos dokumentus turėti vykdydamas ūkinę veiklą. Jeigu iškirto visą mišką, privalo per trejus metus jį atkurti. Taip pat savininkai turėtų leisti savo miško valdas laisvai lankyti žmonėms, leisti jiems uogauti, grybauti. Šiuo metu miškų savininkai tvarkosi puikiai. Gerokai sumažėję neteisėtų kirtimų ir atkūrimas – beveik šimtaprocentinis.
Didžiausias pavojus miškui – gaisras
Šiltuoju ir sausuoju laikotarpiu gali būti užregistruota net iki 4 tūkstančių gaisrų, todėl privačių miškų savininkai privalo laikytis priešgaisrinės apsaugos reikalavimų.
Įgyvendinant priešgaisrines profilaktikos priemones, reikia įrengti priešgaisrines juostas ir laužavietes, valyti iš miško šiukšles, įrengti vandens telkinius. Gaisrams kilti palankiu metu draudžiama kurti laužus, deginti šiukšles arčiau kaip 50 metrų iki miško ribos. Taip pat negalima stovyklauti, važinėti po mišką transporto priemonėmis, turinčiomis vidaus degimo variklį, piltis benziną ar mėtyti degių daiktų.
Miškai yra skirstomi į zonas, kurios yra pavojingos gaisrui vietos, o kurios ne. Nepavojingos zonos yra ten, kur lapuočiai ir yra drėgna. Labiausiai gaisras tikėtinas vietose, kur auga spygliuočiai – sausi pušynai, iš dalies eglynai. Siekiant apsaugoti mišką nuo gaisro , pavojingose vietose įrengiama mineralizuotų juostų sistema. Tai suarta, supurenta žemė, kur neauga jokia žolė, neguli paklotė, spygliai, nėra degiųjų medžiagų. Kadangi gaisras eina pažeme, mineralizuota juosta užkerta kelią tolimesniam jo plitimui.
Be priešgaisrinės prevencijos, savininkai taip pat turi laikytis miško sanitarinės apsaugos reikalavimų ir imtis veiksmų siekiant išvengti kenkėjų atsiradimo ir išplitimo. Jie turi išvežti arba apsaugoti spygliuočių medieną nuo kenkėjų, pašalinti nukirstus medžius iš kirtaviečių, o iš medynų išvežti sausuolius, vėjo nulaužytus medžius.